satisfactus
Latin
Etymology
Perfect passive participle of satisfaciō.
Participle
satisfactus (feminine satisfacta, neuter satisfactum); first/second-declension participle
Declension
First/second-declension adjective.
| singular | plural | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| masculine | feminine | neuter | masculine | feminine | neuter | ||
| nominative | satisfactus | satisfacta | satisfactum | satisfactī | satisfactae | satisfacta | |
| genitive | satisfactī | satisfactae | satisfactī | satisfactōrum | satisfactārum | satisfactōrum | |
| dative | satisfactō | satisfactae | satisfactō | satisfactīs | |||
| accusative | satisfactum | satisfactam | satisfactum | satisfactōs | satisfactās | satisfacta | |
| ablative | satisfactō | satisfactā | satisfactō | satisfactīs | |||
| vocative | satisfacte | satisfacta | satisfactum | satisfactī | satisfactae | satisfacta | |